nes girdint mamos drebantį balsą tampa nepakeliama. o savo burnos net nepražiojau, kažkokio žvirblio nepaleidau. o ji? žino mano plunksnų baltumą, tikriausiai, visoje mūsų šeimoje išsiskiriantį ir prisigalvojo liūdniausių idėjų, pripildančių ašarų į jos akis ir virpinančiu kiekvieną skiemenį. tačiau nesakiau kas mano galvoje verda, galų gale pati to nežinau. tik veidas pabalęs ir paakiai įkritę nuo košmarų, o lūpų kampučiai nesugeba pakilt aukštai. žinau, dėl to atrodau velniškai liūdna. neįtikėtinai melancholiška. tinkanti prie žvarbaus čionykščio oro. deja, nejaučiu nieko.  per didelė prabanga būtų jausti. suspaudžiu lūpas, sugniaužiu kumščius ir verčiu save ieškoti idealumo ten, kur tikrai galiu jį pasiekti. o galiu visur, kuomet priklauso rezultatai tik nuo manęs. kad ir kaip keista bebūtų.

naktimis maišau visas gatves, savojo miesto. bakas tuštėja ir jį pildau dažniau nei turėčiau, bet ką daryt, kaip pabėgti nuo tų pačių košmarų kiekvieną naktį. baimės, tuštumo jausmas surakina mane ir tampu siaubo įkalinta. tiesiog nenoriu užmerk akių. o to kaina: vienatvė mažoje dėžutėje, skambant iki smegenų mažiausių vingių pažįstamoms dainoms, geriant karštą šokoladą, iš paprasčiausių kavos automatų, galvojant. apie mano mūzų išblėsimą, savo sprendimų nuvedimą. žinau, jog reikia šerti vidinį zoologijos sodelį, nes viskas išdvės ir nebeskraidys drugeliai, fėjos su savo dulkėmis, pegasai žvilgančiais karčiais. reik mano dvasiai maisto, tik ką daryt, jei net kūno nemaitinu, apie save pamirštu?


o ką tada daryt?