po truputėlį ima darytis viskas žymiai sunkiau nei tikėjaus, nei mąsčiau, jog bus. minu kino teatrų slenksčius ir didžiuliuose ekranuose bandau paskęst, nes likus vienai tampa nepakeliamai liūdna. žmonių minios tik dar labiau mane mažina, verčia susigūžt. rodos esu tik mažas taškelis pasiklydęs tarp žmonių, plyšys su per didelėm svajonėm ir nubrozdintais keliais, kritęs už kitus. į mano vidų krauname akmenis, o vėliau eisim skandinti į upę.

gaila.