ir mano gimtadienis vis dar nesibaigia.atsiranda žmonių, kurių nemačiau jau n laiko, bet jie vis tiek taip stipriai sušildo mano rudenišką širdelę, imu galvoti, jog gal ne toks piktas ir bjaurus žmogus esu, juk kiti manęs nepamiršta ir dovanoja, kad ir smulkmenytę, bet ją įteikdami nesuvokia kiek man daug duoda. tiek daug, kad, vėlgi vairuodama, tampu sentimentali ir akys pasidaro neįtikėtinai didelės, kad tik matyčiau kelią.


o tada gaunu žinutę, kuri priverčia pergalvoti savo savijautą dar ir dar kartą. suvoki, kad jauteisi iki tam tikro laiko per gerai ir vėl suskausta, tik jau pati nežinai kur. tada buvo nuostabu, vėliau - liūdnėjo ir nuvylė. iki tam tikros ribos. įskaudino, išmušė iš vėžių, bet nemanau, kad jaučiausi taip kaip apibūdino. tik skaudėjo. ir vis suskausta. nemeluosiu, man nesvarbu ar dėlto naktį sunkiai miegosis, nes jausitės kalti. nes buvo keli kartai, kuomet jaučiausi nereikalinga ir galinti prasmegti, bet niekada kaip šiukšlė. nes aš ne šiukšlė.