užgesdama viduryje sankryžos iš niekur, suvokiu - perdegiau. lakstyt ir gaudyt žmones, atvedinėt į protą ir maldaut, kad neitų blogu keliu, nes galų gale man bus liūdniausia, juk taip tikiu. jog nesat tokie buki, kokiais jus laiko aplinkiniai, o gal iš tiesų tik noriu tuo tikėti ir užmerkiu savo uodegėlėmis išvedžiotas akis. išeinu iš etatinės mamos darbo, nes pačiai bėdų iki kaklo ir būt atsakingus už kitus nebepajėgiu. pavargau ir prie mažų smulkmenų, kabinėjimosi, išsiknisinėjimų ir juokavimų, nes visą laiką stengiuosi dėl kažko, o lieku nubrozdintomis rankomis ir suvytusiomis gėlėmis.

net nenutuokiat kaip man blogai bloga nuo visko. kuomet sėdi erdvėje pilnoje išbadėjusių kūnų, kurie dėl kokteilio, bučinio, nuotykio - pasirengę pamesti paskutinius orumo rūbus. tiesiog ima ir nusimeta tau prieš akis. lyg vulgariausiame spektaklyje, beskonybėje. ir aš esu to dalis, nes sėdžiu ir stebiu šitą beprotybę. tuštumą.betonines kaladėles. iš esmės, vydama hienas nuo savęs, esu (galbūt) blogesnė už likusius herojus. nes tuo momentu jaučiuosi geresnė už visa tai. jog ne čia mano vieta. bet kas aš esu, jog galėčiau nuspręsti, kas geresnis, o kas ne? gal esu tik dar viena detalė pilkame mieste, o įsivaizduosiu esanti ryškiausia paletė. kartais ir veidrodžiai iškraipo mūsų atspindžius.


ir nesuvokiu kokio velnio nuspalvinau savo plaukus šviesiomis spalvomis, juk nauju žmogumi netapau, o tik save apgaudinėju. ne plaukų spalva susižavim, o asmenybę, bent jau taip turėtų būti. tik nežinau kaip yra iš tiesų.

nebežinau kas aš esu. kur ir dėl ko taip smarkiai save išbarsčiau visiems, visur.
artėju prie ribos