daina,akys ir... vos stirnos neištempia su viskuo mano žodžių. kelių, bet siaubingai svarbių. susipratus papurtau savo galvelę ir išbarstau visas žibuokles. per daug jų. juk žaidimus žaidžiu, dėlto negaliu leisti baikščiosioms ir tikrosioms gelmėms prasiveržti.
bet juk stirnos šiaip tik pakely nebėgioja? juk jei taip vyksta, jei grakštuolės nori ištarti/iššokti/išrėkti, gal reiškia kažką?

šalnos, prašau pakirskite mano žodžius,kad vėjui papūtus jie neišsibarstytų ir nepapultų saulei į akeles,lūpeles ir galvelę, nes kelio atgal nebus. jau ir taip nebėra...