lakioju aš visa. ir kaip mane viskas svaigina. nebereikia jokių burbuliukų, plintančių mano venomis. aš ir taip apsvaigus ir sukas galva nuo visko. jaučiuosi saugiausia pasaulyje ir viena iš laimingųjų. ir ak(!) kaip smagu apsimestinai niurzgėti "veee, baik, nepatinka", nors išties velniškai gera. po mūsų lūžio nebėra tų akimirkų. kada vyrauja tamsuma su savo neužtikrintumais ir liūdesiais. bent mano narvelyje. neegzistuoja. išnyko. ir dėlto saldesni rytai, vakarų prieskoniai ir naktys su savo miglotais sapnais.

šokinėju savo netvirtame ir prigrūstame pasaulėlyje, ir tikiuos,jog ne man vienai taip lengvai miela.

vakarai su savo tamsumom nustojo bandyt apkabinti. nustojo užrakinėti ir kratytis savyje. dulkės išnyko, nes viską nuplovė lietus. tas toks tikras ir gaivus. pavasario.