ir tada supratau. manęs nebeliko. esu šešėlis,kažkada spindėjusios. žėrėjusios. nes negalėjau pakelt akių į žmones. nesugebėjau, rodės lyg grandinė būtų prikabinta prie kaklo, kuri tempėsi mane. šešėliu virtusią.  kada aš sugebėjau? srove tekėjau aš visą amžių. neradus išeities grimzdau, tad štai. likau skeletas savo. ir kaukės sutrupėjo. likau tik aš, liūdna plaštakė be savo visų fėjų.

šalna uždangstė mano vidų,esybę.girdis tik aidas, grandinių skambesys, toli, už kranto. manau, man teks, nakty, ieškoti kastuvo ir eit į kapines,manąsias, bandyt atkast šitą pražuvėlę. nes tai man negyvenimas.

piliulių debesys ir liūdesio pakalnės. eikit žiemoti, atėjo vasara.