sėdžiu ant didžiausio skardžio pasaulyje ir supuoju kojeles. aukštis svaigina, nuo jo žiba akys ir virpa rankos, balsas, lūpos. užsimerkus linguoju ir gera. vėl saulė, eilinį kartą, išlindo iš lietaus ūko. ir viską regiu lyg iš paukščio skrydžio. visą erdvę. ir galiu griūti į patalus nuvargus iki kūno apmirimo. bet su skraidančia siela, savo pilna visokiausių dulkių ir burtų esybe.šalčio nebebijau, nes pati kuriu liepsnas ir šildau savas plaštakes. tąsias, kur ant peties vis stūkso. ūkauja į mano galvelę visokiausiais melodijas ir kelia džiugesį. ir kai aš tokia būnu, kai liečiu debesis pėdomis, kai pasaulis žiba, nepaisant visų blogybių ir nelaimių aplinkui, tada galiu teigti,jog aš laiminga.

ta laimė trapesnė už viską, bet kuo ji trapesnė, tuo aš laimingesnė.

ir galiu krykštauti ir pūsti akeles. nes po lietaus sušyla vanduo.

mano pasaulyje