o žinot, būna žmonių,kurie save baudžia. dėl neatliktų darbų, dėl nusižengtų savo susikurtų taisyklių. tai ir aš tarp jų. mano bausmės gal ir skiriasi nuo pastarųjų žmonių. o gal ir ne. kažkam nepasisekus griaunu viską aplink save. kad būtų tik sunkiau. patinka žiūrėti kaip griūna viskas. ir nieko nedarau. noriu, bet nedarau, nes pati kalta. dėl visko. taigi.

tas trūkio taškas buvo lemiamas. ir vėl apsiniaukiau. kaip mūsų oras, dievaži. nenuspėjamas iki begalybės. o begalybė juk gili. dar man reiktų ilgai iki jos irtis. bet ne to noriu. nebenoriu gilumo santykiuose ar žmonėse. nes neverta. užtenka mechanikos. technologijų. mobiliųjų,kompiuterių. susitinkam, lyg robotai atliekam kas kam reikia. ir tada gyvenam atskirus gyvenimus. visi. ir labai retai kam rūpi. nepažįstami būna geresni už tavo draugus, meilužius ar mylimuosius. už juos visus. nes jie atviri savo širdimi (retai taip būna, bet visgi būna). atviresni prieiti,paklausti, o gal ir prisėsti. dėlto ir reikia irtis užsidėjus didžiausiais bures,jog nepasiektų nei kruopelytė lietaus/saulės/pūgos/vėjo.

metaforom žygiuot reikia. per visa šitą raizgalynę.

mano sienos šaltos, grindys dar ir kietos. todėl gulėt ant jųjų nebegaliu. užšąlu. todėl krebždenu juodus mygtukus. o kažkas krebžda manyje. ir man baisu labai. ir griūnu į prarają. viena. su žvarba.