sapnuoju mūsų sekmadienį. tokį šeimynišką ir tikrą. iki kaulų-smegenų. kiekvienas prisilietimas,juokas - įstrigo į mano širdelę. dievaži,siaubingai gera buvo mums. na bent jau mano mažai ir išsigandusiai dūšeliai. vartaliojimaisi, šypsenos, tos rankos apglėbusios mane. sušildžiusios ledinę širdį taip,jog šioji pradėjo degti iš vidaus. ir kitus šildyti. net tos šiltos akys, kurios taip stebuklingai žiūrėjo į mane. pulsavo magija mano ir tavo kaulais, dulkėmis, blakstienomis. o tada sekė lietus. kaip ir visą mano gyvenimą. bet, ak. kas padaryta ,tas. galiu tik šypsotis ir džiaugtis,jog tiek daug buvo. gero gero gero. blogumų jau ilgai nebesureikšminu, nes viską primirštu pastaruoju metu. atsimenu tik saulę mano pusėje. lydėjo mane, sekė, švietė kelią ir džiugino. džiugina. vis dar džiugina. ir šildo. net vėjuotomis dienomis..
todėl šiandiena nusimetu visus skaudulius bebėgdama. mėtau į sudžiuvusias šakeles pakelėje. ir bėgu,kol nebegaliu kvėpuoti, kol plaučiai taip spaudžia mano vidų, kol širdis pradeda spurdėti ir drebėti. lengvai tai pasiekiu.
na o tada? matau pažįstamus veidus. laimingus, susikabinusius ir man taip gera dėl jų. gražiai gražu. nes neįsivėliau ten. ir man ne pikta, liūdna, bet ne pikta. bet išgyvensim. kartu ar atskirai. tikiu. stebuklais, atsitiktinumais, kurie pakeičia mūsų gyvenimus ir žvilgsniais, nuo kurių jau kelio atgal nebėra. niekada.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą