aš ta pati. ir būsiu visada. išliksiu. taip keista viskas, kartais atrodo,kad sapnuoju. ak, tokios jūros negali būt realios, nes šiam pasaulyje mažai kas ir beliko. tikro. tada mane kiti nustebina. ir pradedu tikėt žmonėm.
arba nebetikėt.

manoji sukaktis patapo keistu sapnu. maišytu. lašai košmaro, lašeliai ir gerų. susivokiau, kai laukiau aš lauke mašinos. ir leidau burnai prasivert. tikrasis žodžių srautas su trūkčiojimais, virpuliais. ėjo, ėjo, ėjo. kol liko tik skeletai. apirę, bet tvirti. mano skeletai. su įsitikinimais, kurių nesugeba niekas pakeist. nes aš žinau, kad viskas gali vykti. natūraliai. jei tiktai žmonės šito nori. nebūtinai, jog viskas ima ir išauga. kartkartėmis vis lieka vietoj. toj pačioj. ir noriu pabandyt. nes velniškai aš pasiilgau savo draugo. nes reikia mano draugo. DRAUGO TIK. nereik meilužio, meilės kario ar dar kokio veikėjo. tereik žmogaus, kuris bendrautų taip kaip ir bendravo. be tų šarvų, kuriuos vadinu paviršutiniškumu. nes jais tu visada dengiesi prie kitų. o savo vidų stengiesi paslėpt. o mes juk nesame tokie. ? . gali bučiuot kitas lapes, miegot su jomis. bet ką daryt. man tai nerūpi. galiu su tuo gyvent. manau net neskaudės. tokiems dalykams aš turiu tvirtus skydus. kad ir kaip keista tai bebūtų.

štai sakė, viena iš gelbėtojų, jog tikėjosi išvyst kitokia. bet džiūgavo sutikus tokia pat. netgi geresnę, bent man taip sakė. ir gi viskas vyksta ne be priežasties. kalbėjo.. kartais būna akimirkų, kai nežinai, kad tu blogai darai, nes tą akimirką atrodo, kad ant tavo akių rūkas. niekas nerūpi. ir jeigu pasiduodi miglai - tu pridarai dalykų. įvairių. kurie sudaužo kitų žmonių tikėjimus. pasitikėjimus. tereikia atsipeikėti. laiku. o visam procesui nesiliest užvaldomam. nepasiduot bendrumo jausmui, kuris poto užvaldo visą vidų. ir nemąstai apie brangiuosius. akimirką pranyksta viskas. telieka jie.
tačiau sakiau: "aš nežinau, man taip nebūna".

o mano kaukes, sparnus, kuriuos slepiu savojoje spintoje, visus ragus ir akinius, balionus... tai noras reikšti save ten, kur aš nusprendžiau niekad neįžengti. ir vis, garbanė grįžus po savųjų žygių Žemaitijoje, man kalbėjo. jog gaila jai matyt, kai savas dalis bandau paslėpt. uždengti. o tiktai retkarčiais, kvailiojant ar įsijautus kalbant viską vėl išleist.

žinau, kad tai tiesa. bet net nenoriu aš visos savęs išreikšt. ir taip manęs per daug yra šitam pasaulyje. ir tai manasis spindulys yra ryškus. todėl aš aktorystes pridengiu savosiomis kaukėm. ir vaidinu savam gyvenime. šios rolės man užtenka. regis. bent kol kas.


tik tak.
nebeužmigsi tu šiąnakt.
rodyklės muš, o tu klausysies.
ne tavo dar vis valanda,
bent jau ne čia.
todėl geriau praskrisk,
neužsibūk.