burbuliukai sproginėjo galvoje ir dariau kvailystes. neatsimenu kada aš buvau tokia laiminga nei visas šitas akimirkas. minčių nebegebėjau pasilaikyt sau - pūčiau viską kaip alsavimą vidury žiemos. karštą ir be proto gaivinantį. visą mane. ir nesvarbu, kad ryte negalėjau pakelt akių į dienos šviesą ar atminti mane išgelbėjusio princo veido... inkarai pakelti, aš plaukiu. leidžiu dovanoti šypsenas, o mainais galiu dalinti slaptus jūsų troškimus. tik reikia mokėti gražiai paprašyti. pretendentams praviros durys, nes aš savo pamatą palikau trūnyti lietuje. merkiant. gyvūnėliai savo narveliuose.


pagarbos neliko. gerbti manęs taip ir neišmokote.
tad geriau bėkit, nes ir jus uždarysiu į vieną didelį narvelį. iš jo nepabėgsite, tik sapnuosite.


liepsnelės gęsta taip kaip gęsta mano akys
saldžiai užmerkiu, leidžiu tau meluot.
net šitaip tyliai grojant speigo valsui
žinau likimą tavo.
 juokingai viskas paika.
eksperimentuokime, jei nebijai.
sudegti šaltį šį pavasarį

ir viskam vėl suskambus eit iš naujo.
bet taip tiktai ramiau manosios pagalvės dulkės.