rytais man dreba rankos, taip velniškai, jog turiu jas suglaust. ir kvėpuoti tyliau nei įmanoma. ieškau bilietus ir žiūriu numerius. magijai išblėsus mąstau pabėgt, kad niekas neberastų. niekada. arba tol, kol pati nenorėčiau. jau ir taip esu toliau nei likusieji, bet vis dar per arti.

bet tikiu, kad niekas ir neieškotų, todėl man lengva daryt sprendimus. baigiu susiklijuoti savąsias virveles, kad galėčiau mažais žingsneliais nusileisti žemėn. iš juodo debesies. kad nereikėtų tablečių ir apsiblaususio žvilgsnio norint šypsenos mano akyse. nuoširdžios, o ne tos kaukėtos.


susipainiojau meluose. bet išsikapstysiu.