kiekviena diena su nauju skambesiu iškasa dar juodesnę duobę. man. liko tik penkios dienos, bet žinau, kad tai negali būti pabaiga. dar atsitiks,  tada pradėsiu kilti. vikšras taps drugeliu.
 o dabar mirtis nusileido ant mano pečių ir tyliai kužda savo prakeiksmus. juokinga, kai tampi užgrūdinta, jog net negali išspaust ašaros. nepavyksta. nors mieliausio jau nepamatysiu. gražu, jog suprantu, kad daug žmonių yra už manęs, kurie pasirengę kristi, jog mano griūvimas nebūtų toks skausmingas. bet po žiaurių tiesų tampu tvirtesnė nei kada nors gyvenime. nežinau kaip į kapo duobę mesiu smėlio gumulėlius kuomet žinau, jog nespėjau aplankyti.

o dar kvailiau, jog ištariau tai garsiai. ir išsipildė. per daug jau sutapimų mano gyvenime. per daug nujautimų.o noriu tik ramybės. kad muilo burbulai susprogtų, nebūčiau įsivėlus į keturkampius ir viskas pagaliau nurimtų. ir nurims. po 12 dužių.

deduosi juodus apdarus ir einu pasitikti gražios dienos.