ir taip žmogus tampa namais. visiems žinomai nuvalkiota frazė, tačiau taip tinkanti. jisai, savo tvirtomis rankomis ir švelniomis akimis - tvirtovė. reikalinga lyg oras, užuovėja nuo visų audrų, kylančių manyje. mano namai, kuriais vis dar nenustoju stebėtis. 

aš puikiai suvokiu savo sunkumo lygį, nes visgi jį patį ir kuriu. bet negaliu nusiimti grandinių ir nusilenkti ar net tiesiog gražiai pasakyti kas mano galvelėje malasi. žinau kaip sunku, kai negali išpešti iš šalia gulinčio žmogaus nei žodžio, kuris paaiškintų visus nesusipratinus ir nesuvokimus, ką jau tokio blogo padarei. nors ką meluoju. nežinau. ir nenoriu žinoti.

todėl atsiprašau už savo tylėjimus ir uždarumą. tą tavo taip nepakeliamą tylą. tik nežinau ar kitaip moku. nes nenoriu rėkimų ir ašarų. todėl taip atsiribojama. manuoju atveju.

ir sakysiu "negražu, ar ne", "nepatiko, tiesa", nes tokia esu. ir nereikia optimizmo kauburėlių mano akyse.  nenoriu, tiesiog noriu ramybės. visokios, labiausiai vidinės. tegul aitvarai nesidrasko vėjyje.

daug nenoriu, dar daugiau nežinau.

nežinau kokiu būdu ir kieno, likimo, žmonių, atsitiktinumo ar bala žino ko, dėka atrandu vis naujus kelius ir dar didesnius žiburius savo akyse. planuoju, galbūt niekada to iš tiesų nepadarydama, galvoju. tiek daug ir taip plačiai, jog ima suktis galva, o į pilvo sieneles atsimušinėja drugeliai milžinai, priversdami kaskartėmis mane susigūžti.
kartais, rodos - gyvenu tik planavimu ir laukimu. noru išsilaisvinti ar susipančioti, apsvaigimais, šuoliais, plačiais kvėpavimais, pervargimu, raumenų skausmu. arba laukimu. saulėlydžių ir saulėtėkių, meteoritų lietaus, keliavimo, lėktuvų tūpimų, traukinių stojimų ir bemiegių naktų žiūrint pro autobuso langą. nesinori pamiršti ir rytinių bučinių. nes, kas gali būti geriau už juos, kuomet diena dar neprasidėjo su naujais darbais ir mažom ar didelėm naštom.

ir žinau, kad noriu daugiau, nei gali mano širdis, protas, kūnas ar visa aš, su tavim, kartu sudėjus. bet noriu, ką daryt?

voverės sustoja suktis ratu, trumpomis akimirkomis. ir aš tarp jų. pagaliau, po visų savaitgalių, bemiegių naktų ir pavargusio žvilgsnio, minu savo namų grindinį, šaltą ir purviną. ir nebereikia skubėti. dabar. tokiomis akimirkomis vertini viską labiau nei, galbūt, visa tai turi vertę. ir nesvarbu, kad jų savo gyvenime neatsiminsiu, gi jos niekinės. tačiau mano taip mylimos.

kaip keista kuomet, spaudinėjant mygtukus ir kuriant sakinius nemielus širdžiai, sustoju. sustoju, nes  išgirstu melodiją, kažkur fone, pagal kurią mes taip trypėme. trypėme ir rėkėme, jog net buvo silpna. trypėm taip neseniai, o dabar? mano šokio kompanionė apsigaubus liūdesiu nelenda iš savojo urvelio.deja, aš neužsimarinavau ir lekiu visur ir visaip labiau nei norėčiau. kartais ir kvėpuoti imu primiršti. juk nėra tam laiko.

todėl akimirkas, kuomet galiu raižytis, sėdėti ir nieko nedaryti, imu vertint labiau už pinigus savo banko sąskaitoje. nes aš tiesiog pavargau lėkti. lekiu, nes noriu pamatyt ir prisikaupt atsiminimų kelionėse, skubu, norint rast laiko man brangiems žmonėms, skrendu, gi mokslai yra vis dar vienas iš svarbiausių dalykų mano gyvenime. noriu spėti. visur. tuomet pykčio ir nuovargio kamuolėlis kaupiasi tol, kol nebegaliu pakelt. kas tada? pykstu, daužausi ir cypiu. tik tiek dar nemato niekas. nes už viską labiau norėčiau sustot ir gyvent ilgą ramią akimirką.

be proto sunku prisipažinti, kad noriu viską sustabdyti. ir nebėgti.

krebžda mintys. ir niekaip negaliu jų paleisti. šįkart pasisekė labiau - visai nejuodinančios ar smaugiančios. bet visgi. jų neišleidus/ neužrakinus į puslapius ar žybsinčius ekranus, gali imt dusinti.

ir vienas dalykas neduoda ramybės. nesvarbu kiek mokslinių straipsnių, struktūrinių formulių ir kvailų pavadinimų yra suteikta visiems veiksmams. mūsų vidaus sąmyšiui.

kuomet prabudus ryte visai nerūpi veido simetriškumas ir akių didumas. ir nebūtina išmiegot naktį laužydami vienas kitam kūno dalis. užtenka šalimais alsavimo. kuomet išdrįsti pamatyt vidinius sąmyšius ir pabaisas. jei nepasidaro baisu išvydus melancholijos pripildytus vyzdžius. darai ko norėtų kitas, negalvodamas. tiesiog imi ir padarai. o kartais - stengiesi. nesvarbu, kaip nenori, gal net purtais. bet įvykdai. ne todėl, kad prašė. todėl, kad jam taip patinka. gal nori papasakot viską kas sukas beribėje erdvėje, bet gera/ geriau patylėt, neišleidinėjus dramblių su bitėmis iš vingių. burbi, bet galų gale priimi toks koks yra. ar kibirkščiuojantis ir reikalaujantis. ar ramybės uostas ir priešgyniaujantis užsispyrėlis. ir nebijai rytojaus. lauki.

nemoku rodyt jausmų, sunku. žinau. nenoriu jausti. negaliu pakęst. kuomet negaliu valdyt ir valdytis. nes būnu pažeidžiama. nedrąsi ir raustanti. o būti pažeidžiamai man tiesiog netinka.
nemoku bučiuot esant kitiems patalpoje. sunku sakyt žodžius. nesvarbu, kad ir  žinau kuo skiriasi ta meilė nuo įsimylėjimo. nenoriu sakyt. noriu sakyt.

o galų gale, kiekvienas viską jaučiame. ir žinome. geriau nei numanome. jei nežinome - pasiklauskime šalia gulinčių ir besišypsančių būtybių. jei jūs nežinot, jos žinos.

pastaruoju metu tiek daug sutapimų. vėl ir vėl ir vėl.

besiklausydama žiemos melodijų, pastebiu, jog dangus pildo mano norus ir ima snigti. lengviau atsidūstu. nes sėdėti namuose ir laukt stebuklo kvaila.

pasiilgau darbo. tikiuosi viskas yra gerai. man.